Mano kelias į blaivų ir laisvą gyvenimą

Mano kelionė link blaivaus, sąmoningo ir laisvo gyvenimo prasidėjo dar vaikystėje. Gimiau šeimoje, kurioje priklausomybės buvo dažnos. Mano tėtis, dar man būnant mažu, atsisakė alkoholio ir pradėjo padėti kitiems priklausomiems žmonėms. Nuo mažens mačiau ne tik priklausomybės tamsą, bet ir atsigavimo šviesą.

Buvau smalsus, gyvas, komunikabilus vaikas. Noras patirti, bandyti ir rizikuoti mane lydėjo nuo pat mažens – taip būdamas vos penkerių pirmą kartą pabandžiau rūkyti, radęs kaimyno nuorūką. Dešimties paragavau alkoholio. Ar patiko? Ne. Tąkart apsivėmiau. Bet su laiku atsirado tolerancija.

Paauglystėje atsirado ir azartiniai lošimai. Cigaretės, alkoholis, žaidimai – visa tai darėsi vis dažnesni mano gyvenimo palydovai. Priklausomybės formavosi tyliai, bet tvirtai.

Ką man tai davė?

Tuo metu – jausmą, kad esu „kietas“. Rūkymas ir alkoholis man simbolizavo laisvę, maištą. Tik vėliau supratau, kad tai buvo būdas užmaskuoti vidinę tuštumą – vaikystės traumas, tėvų skyrybas, nesaugumą.

Ne kartą sau sakiau: „Viskas. Gana. Nuo rytojaus – viskas kitaip.“ Bet laikas bėgo, o pažadai likdavo pažadais. Vis bandydavau mesti, bet grįždavau prie senų įpročių.

2011 metais įvyko lūžis. Dėka savitarpio pagalbos grupių ir saviugdos knygų paskutinį kartą rūkau ir lošiau. Tačiau alkoholis dar liko. Vartojau savaitgaliais, dažnai prisigerdavau. Tai atnešdavo muštynes, konfliktus, neadekvatų elgesį. Kitą dieną – pagirios, apatiškumas, nuotaikų kaita ir pažadai sau: „Nuo kito karto – saikingai.“ Bet saikingumas yra mitas, kai kalbame apie priklausomybę.

Vieną dieną po eilinio vakarėlio ir stiprių pagirių nusprendžiau suskaičiuoti, kiek dienų per metus iš tiesų gyvenu. Pasirodo, apie 25 dienas per metus buvau tiesiog „daržovė“ – be energijos, be noro, be gyvenimo. Supratau: nebenoriu taip gyventi.

Tada atėjo momentas.

2017 metų sausio 1-ąją, būdamas Tailande, pasakiau sau ir savo draugams: „Negersiu metus.“

Draugai šypsojosi – „pažiūrėsim, kiek ištempsi.“ Ir štai jau virš 8 metų, kai nežaloju savęs alkoholiu. Tas „metus laiko“ pažadas tapo gyvenimo būdu.

Kas pasikeitė?

Pirmus metus atidžiai lyginau, kur daugiau privalumų – su alkoholiu ar be jo. Rezultatai kalbėjo patys už save: daugiau energijos, aiškesnis protas, tikri santykiai, augimas. Nusprendžiau – tai mano kelias.

Per pastaruosius šešerius metus labai daug investavau į save: laiką, finansus, dėmesį. Mokiausi taikomosios psichologijos, koučingo, NLP, rebefingo, „mindfulness“, teta gydymo praktikų. Gilinausi į priklausomybių esmę, laisvės mechanizmus. Mokausi iš tokių žmonių kaip Gabor Maté, Tony Robbins, Dr. Joe Dispenza ir daugelio kitų.

Šiandien mano gyvenimo misija – padėti kitiems. Padedu žmonėms išsilaisvinti nuo alkoholio, rūkymo, narkotikų, lošimų, socialinių tinklų, priklausomybės nuo ekranų ar santykių. Mokau, ką reiškia gyventi blaiviai ir sąmoningai.

Taip gimė „Laisvas protas“.

Tai ne tik projektas. Tai būsena. Laisvas protas – tai žmogus, kuris išmoko gyventi be priklausomybių. Kuris renkasi sąmoningumą, ramybę ir tikrą vidinę laisvę.

Jeigu skaitai tai ir jauti, kad kažkas manyje atliepia ir tavo istoriją – žinok, tu ne vienas. Kelias į laisvę yra įmanomas. Aš juo einu, ir kviečiu tave kartu.