Kai artimas žmogus turi priklausomybę, norisi jį įtikinti, paaiškinti, parodyti pasekmes ar net priversti pasikeisti. Tačiau kuo stipriau spaudžiame, tuo dažniau žmogus ginasi, neigia problemą arba užsidaro. Todėl svarbu ne tik ką sakome, bet ir kaip kalbamės.

Geras pokalbis negarantuoja, kad žmogus iškart priims pagalbą. Tačiau jis gali sumažinti gynybiškumą, padėti aiškiau įvardyti realybę ir kartu apsaugoti jūsų pačių ribas.

Rinkitės tinkamą momentą

Sudėtingą pokalbį geriausia pradėti tada, kai žmogus yra blaivus, situacija rami, o jūs patys nesate emocijų viršūnėje. Bandymas aiškintis apsvaigimo, konflikto ar stipraus pykčio metu dažniausiai tik padidina įtampą.

Pradėkite nuo konkretaus tikslo: ne „priversti pripažinti priklausomybę“, o pasakyti, ką pastebite, kaip tai jus veikia ir kokios pagalbos galimybės egzistuoja.

Kalbėkite apie tai, ką matote, o ne apie žmogaus charakterį

Vietoje etikečių ir kaltinimų remkitės konkrečiais faktais. Pavyzdžiui: „Pastebiu, kad pastaruoju metu geri beveik kiekvieną vakarą ir kelis kartus neatėjai į darbą“ yra daug aiškiau nei „Tu viską sugadinai“.

Naudinga kalbėti iš savo perspektyvos: „Aš nerimauju“, „Man sunku matyti, kas vyksta“, „Aš nebenoriu dalyvauti situacijose, kuriose turiu slėpti tavo vartojimo pasekmes.“ Tokia kalba nereiškia, kad turite sušvelninti problemą. Ji leidžia būti tvirtam be žeminimo.

Nesiginčykite dėl etiketės

Žmogus gali sakyti: „Aš nesu priklausomas“, „Visi geria“, „Galiu sustoti kada panorėjęs.“ Įsitraukus į ginčą dėl to, kas yra ar nėra „alkoholikas“ ar „priklausomas“, pokalbis lengvai nukrypsta nuo esmės.

Verčiau grįžkite prie elgesio ir jo pasekmių. Apie tai, kodėl žmogus gali nuoširdžiai neigti problemą, plačiau skaitykite straipsnyje „Kodėl priklausomas žmogus neigia problemą?“.

Klausykitės, o ne tik įtikinėkite

Atviri klausimai dažnai padeda daugiau nei ilga paskaita. Galite paklausti: „Kaip pats vertini savo vartojimą?“, „Kas tau jame patinka, o kas jau pradeda trukdyti?“, „Ar buvo momentų, kai norėjai sumažinti, bet nepavyko?“

Tikslas nėra pritarti vartojimui. Klausydamiesi galite geriau suprasti, kokią funkciją priklausomas elgesys žmogui atlieka ir kur atsiranda jo paties abejonės.

Ribos nėra bausmė

Artimojo palaikymas nereiškia, kad turite dengti skolas, meluoti darbdaviui, spręsti visas vartojimo pasekmes ar toleruoti agresiją. Galite aiškiai pasakyti, ką darysite ir ko nebedarysite.

Svarbu, kad riba būtų apie jūsų veiksmus, o ne bandymas kontroliuoti kitą žmogų. Pavyzdžiui: „Jeigu būsi apsvaigęs, aš su tavimi nesiaiškinsiu ir išeisiu iš situacijos.“ Plačiau apie artimojo vaidmenį skaitykite „Ką daryti, kai artimas žmogus turi priklausomybę?“.

Pasiūlykite konkretų kitą žingsnį

Vietoje abstraktaus „tau reikia gydytis“ pasiūlykite vieną konkretų žingsnį: pasikalbėti su gydytoju, priklausomybių specialistu ar konsultantu, kartu susirasti pagalbos vietą arba susitarti dėl pirmos konsultacijos. Žmogui, kuris dar abejoja, mažas žingsnis dažnai atrodo įmanomesnis nei reikalavimas iš karto pakeisti visą gyvenimą.

Trumpas pokalbio planas

1. Įvardykite vieną konkretų pastebėjimą ir savo jausmą.
2. Užduokite atvirą klausimą ir išklausykite atsakymą.
3. Pasiūlykite vieną pagalbos galimybę ir aiškiai pasakykite savo ribą.

Jei žmogus alkoholį vartoja ilgai, dideliais kiekiais ar yra fiziškai priklausomas, staigus nutraukimas gali būti pavojingas. Prieš nutraukiant vartojimą reikia gydytojo įvertinimo. Traukuliai, haliucinacijos ar ryškus sumišimas reikalauja skubios pagalbos – skambinkite 112.

Nepamirškite savo saugumo

Jeigu pokalbio metu kyla grasinimų, smurto ar reali grėsmė jums ar kitiems, prioritetas yra saugumas, o ne pokalbio užbaigimas. Esant skubiai grėsmei skambinkite 112.

Jeigu nežinote, kaip pradėti pokalbį

Individualios konsultacijos metu galime aptarti jūsų konkrečią situaciją, pasiruošti pokalbiui su artimu žmogumi ir susidėlioti ribas bei veiksmus, kurie priklauso nuo jūsų.

Registruotis į konsultaciją →